Barkodas: 2880057

Kiekis: 1 vnt.

Kilmės šalis: Olandija

Pavadinimas    BIJŪNAI BUCKEYE BELLE
Lot. pavadinimas    Hybrid
Spalva    Raudona
Tipas    Pusiau pilnaviduris
Šoniniai pumpurai    Nėra
Aromatas    Jokio
Žydėjimas    Vid. Ankstyvumo
Aukštis    80 cm
Atrama    Nereikalinga
Tinka    Apželdinimui, skynimui

2880057
  • Bijūnų sodinimas ir priežiūra

    Šie daugiamečiai vėdryninių šeimos augalai, žydintys įspūdingo dydžio ir nuostabaus aromato žiedais bei turintys vaistinių savybių, nuo seno auginami šalia namų. Tai gėlės dideliais stambiais žiedais, skeltais lapais, dažniausiai kvepiančios. Spalvų gama nuo raudonos iki geltonos arba baltos spalvos. Didžiulis bijūnų populiarumas – tai lengvas auginimas bei ilgaamžiškumas. Bet tik iš kokybiško, sveiko gumbo gali išaugti sveikas gražus bijūnų krūmas.

     

    Augalas, kurio grožiu džiaugsitės ilgai

    Bijūnas – tai ne šiaip daugiametis augalas, o tikras ilgaamžis. Kasmet kvapniais žiedais apsipilantis keras toje pačioje vietoje gali augti apie 20 metų, tačiau tikrai rastume atvejų, kai jie gyvuoja net ilgiau. Taigi, pasisodinę kieme bijūnų, galite tikėtis, kad jie džiugins tiek jūsų, tiek jūsų vaikų ar net anūkų akis. Jie puikiai atrodo tiek gėlynuose, tiek atskirais kupstais augantys sode, tiek nuskinti ir pamerkti namuose į vazą.

    Žolinių bijūnų kupstai orams atvėsus pamažu nunyksta, žiemoti lieka tik požeminė augalo dalis, kuri pavasarį ima auginti naujus, rausvos spalvos ūglius. Lietuvoje populiariausia būtent žolinė šių gėlių forma. Bijūnų medeliai žiemos metu numeta visus lapus, o pavasario laukti lieka tik medingi stiebai. Jei jūsų sodinti bijūnai gausiai žydi, auga vešlūs ir sveikai atrodantys, tai reiškia, kad viską darote gerai. Auginti šiuos augalus ir jais rūpintis nėra sudėtinga, tačiau keletą dalykų apie juos sužinoti verta.

     

    Koks dirvožemis bijūnams tinkamiausias?

    Vidutinio sunkumo, nerūgšti (pH 6-6,5) priesmėlio ar priemolio giliai įdirbta dirva būtų idealu. Rūgščią dirvą verta pakalkinti maždaug prieš metus iki sodinimo. Tačiau tai nėra dirvai išrankūs augalai. Smėlingoje dirvoje jie augins daugiau stiebų ir lapų, taip pat daugiau žiedų, kurie bus nedideli. Molingoje dirvoje išauginti žiedai bus stambesni, ant storesnių stiebų, tačiau pats krūmas ne toks tankus ir vešlus. Prasčiausiai jie jausis rūgščioje durpingoje dirvoje, o drėgnoje ir įmirkusioje – visai nunyks.

     

    Bijūnų sodinimo laikas

    Dauginti, sodinti ir persodinti bijūnus galima nuo antros rugpjūčio pusės iki spalio pabaigos. Spalis šiems darbams tikrai puikiai tinkamas. Pastaruoju metu klimatas šiltėja, žiemos darosi mažiau atšiaurios, o rudeninis šaltukas neskubina darbų. Žinoma, svarbu atsižvelgti į oro sąlygas. Svarbu, kad temperatūra nebūtų žemesnė, nei 10 laipsnių šilumos. Iki užslenkant šalčiams augalui būtina įsišaknyti. Jei jis to nespės, žiedų sulauksite tik antraisiais metais, arba visai nieko nesulauksite – nunyks.

    Sodinimui tinkamas ir ankstyvas pavasaris, tačiau paprastai tada persodinami tik pavieniai kerai, kuriems pritrūko laiko rudenį. Bijūnai vegetaciją pradeda anksti, todėl pavasarinio sodinimo atidėlioti neverta. Jauni ūgliai išauga gana greitai. Jie trapūs, todėl sodinimo metu lūžinėja, sutrinka šaknų augimas ir augalas gali visai neprigyti.

    Tinkamiausia vieta bijūno krūmui Šios gėlės gali būti auginamos mišriuose gėlynuose arba vienos. Jei auginate su kitais augalais, pasistenkite, kad bijūnai jų neužgožtų ir neužstotų.

    Jie puikiai auga saulėtoje, sunkiai vėjams pasiekiamoje vietoje, kur saulė juos pasiektų bent pusę dienos. Įkurdinti pavėsyje, žydi mažai arba visai nežydi. Kadangi augalas ilgaamžis, vietą išrinkite tokią, kurioje bijūno keras tikrai niekam netrukdys bent artimiausius kelerius metus.

    Dalinis pavėsis tinka tik krūminiam bijūnui.

    Bijūnų asortimentą galite rasti čia <<

    Veislių ir rūšių įvairovė

    Bijūnai gali būti skirstomi pagal augimo pobūdį:

    • žoliniai;
    • medeliai;
    • tarpiniai variantai tarp žolinių ir medelių.
    • Taip pat pagal žiedo išvaizdą:
    • baltažiedžiai;
    • japoniški;
    • plukiniai;
    • pusiau dvigubi;
    • dvigubi;
    • didieji dvigubi.

    Bijūnai paprastai užauga iki 0,5-1,5 metro aukščio, tačiau pasaulyje galima rasti bijūnų rūšių, pasiekiančių ir 3 metrus. Žiedai – raudonų, geltonų atspalvių, taip pat balti. Žiedų dydis priklauso nuo veislės ir gali siekti net iki 25 cm skersmens.

    Visos bijūnų veislės skirstomos į kiniškus, hibridinius ir vaistinius, o tarptautiniame šių augalų registre rasime apie 5000 naujų veislių. Populiariausios įvairios puikiojo bijūno veislės. Iš jo išvesta apie 69 proc. visų žolinių bijūnų – ši grupė dar dažnai vadinama kiniškais bijūnais. Mažiausia veislių grupė yra vaistiniai – ji užima tik apie 1 proc.

    Apie 30 proc. visos bijūnų veislių įvairovės sudaro hibridiniai, išvesti kryžminant įvairias rūšis. Hibridinės veislės žydėti pradeda 1-2 savaitėmis anksčiau už puikiojo bijūno veisles ir džiugina akis ypatingai ryškiomis spalvomis: geltona, koraline, ryškiai raudona, juodai raudona, oranžine, levandų.

     

    Kaip sodinti bijūnus?

    Pirkdami bijūnus sodinimui, jei turite galimybę, išsirinkite tuos, kurie turi platesnes ir didesnes šaknis. Tokie geriau prigyja ir vešliau auga.

    Kad vėliau keras neįdubtų ir žemė spėtų susigulėti, duobę sodinimui verta iškasti bent prieš mėnesį. Jei to nepadarėte, žemes duobėje gerai sutrypkite. Duobės dugne įrenkite drenažinį sluoksnį. Šiam reikalui tiks žvyras arba skalda. Drenažas neleis užsistovėti vandeniui. Nesodinkite per giliai. Duobė turi būti tokio gylio, kad pumpurai atsidurtų apie 5 cm gylyje po žemėmis. Kad būtų aiškiau, siūlome pagaminti tokį „sumuštinį“:

    • iškaskite apie 0,5 metro gylio ir 0,5 metro skersmens duobę;
    • įberkite į jos dugną žvyro ar skaldos;
    • duobę, palikdami vietos pačiam bijūnui, užpildykite puveninga žeme, sumaišyta su perpuvusiu mėšlu ir smulkiu upės smėliu;
    • įtupdykite bijūno sodinuką ir palaistykite;
    • užberkite sausomis žemėmis.

    Prisiminkite, kad pasodinus per giliai, bijūno keras prasčiau žydės arba apskritai nerodys žiedų. Per sekliai pasodinus, žiemą nušals miegantys pumpurai, arba pavasarį jie nukentės nuo drėgmės trūkumo. Jeigu bijūnus norite sodinti vieną šalia kito, tarp duobių palikite 0,5-1 metro atstumus. Šių augalų šaknys gilyn į žemę prasiskverbia apie metrą, jei dirva pakankamai minkšta, o paskui ima plėstis į šalis.

    Šie augalai sau būdingą aukštį pasiekia tik trečiaisiais ar ketvirtaisiais augimo metais. Kad kerai labiau sutvirtėtų ir suformuotų sveikesnį šaknyną, pirmųjų metų žiedpumpurius rekomenduojama nuskinti.

     

    Žydėjimas

    Dauguma rūšių žydi nuo gegužės mėnesio. Anksčiausiai pražysta sibiriniai, po jų krūminiai (sumedėję), birželį juos pasiveja puikieji bijūnai. Šiuo metu sparčiai populiarėja hibridiniai, kurie žydi ryškių spalvų stambiais, kvepiančiais žiedais. Žiedai dažniausiai tuščiaviduriai arba pusiau pilnaviduriai.

    Skirtingų veislių žydėjimas trunka įvairiai, bet vidutiniškai žiedai išlieka gražūs 10-18 dienų. Vėsesniu oru bijūnai žydi ilgiau.

    Nuo vasaros vidurio bijūnai gali pradėti linkti dėl savo žiedų svorio, jų stiebai išgriūna į šalis ir atrodo labai netvarkingai. Dėl tos priežasties verta įkalti kuoliuką ir prie jo pririšti visą krūmą arba pritaikyti iš vielos pagamintas atramas. Nužydėjusius žiedus nukirpkite. Jei norite sulaukti didesnių žiedų, pašalinkite šoninius žiedpumpurius.

    Pagrindinės priežastys, dėl kurių bijūnai prastai žydi arba visai nežydi:

    • keras per giliai pasodintas arba jis susmego žemyn;
    • keras per sekliai pasodintas;
    • gauna per mažai saulės;
    • vieta netinkama augimui (drėgna, dirva per rūgšti ir t. t.);
    • bijūnus stelbia medžiai ar krūmai;
    • bijūnus užpuolusios ligos ar grybeliai;
    • bijūnų kerai, kurių amžius siekia 10 metų žydi mažiau;
    • auginate mažai dekoratyvią ir menkai žydinčią veislę.

     

    Bijūnų laistymas

    Vasaros pabaigoje formuojasi nauji augimo pumpurai ir augalams reikia daugiau drėgmės. Jei sausa, laistykite juos 2-3 kartus, ant kero supildami po 1-2 kibirus vandens. Per didelius karščius laistykite 1 kartą per savaitę.

     

    Kokiomis trąšomis ir kada tręšti bijūnus?

    Jei dirvožemis vietoje, kurioje norite sodinti bijūnus, nėra derlingas, jį verta ne mažiau kaip 90 cm gyliu, pakeisti derlingesniu. Į jį verta įmaišyti lėtai veikiančių kompleksinių ar mineralinių trąšų, komposto ar perpuvusio mėšlo. Jokiu būdu netręškite šių augalų šviežiu mėšlu. Jiems tai nepatiks. Viršutinis dirvožemio sluoksnis labai derlingas būti neprivalo, į jį galima įmaišyti pelenų, kiaušinių lukštų, kaulų miltų.

    Pirmaisiais metais po sodinimo papildomai tręšti bijūnų nereikia. Kitais metais jau verta pradėti tą daryti. Pirmą kartą patręškite balandžio mėnesį kalcio salietra (20-30 gramų vienam kerui), o antrą kartą – gegužės mėnesį lėtai tirpstančiomis kompleksinėmis trąšomis. Salietrą berkite į aplink kerą kauptuku padarytą griovelį. Azotinės trąšos nėra geras pasirinkimas, nes jos skatina augalus sparčiau ir vešliau augti, bet greitai augdami jie tampa neatsparūs ligoms ir mažiau žydi.

     

    Ligos ir apsauga nuo jų

    Bjauriausia iš bijūnus puolančių ligų yra pilkasis puvinys, kuris ypatingai tampa pavojingas vėsiu ir lietingu oru, taip pat jei augalas pasodintas pavėsyje, ar pertręštas azotinėmis trąšomis. Liga pažeidžia tiek žiedus ir jų pumpurus, tiek lapus, stiebus. Seni ūgliai ima tamsuoti, lapų galai apmiršta, ant pažeistų dalių atsiranda pilkos pūkuotos apnašos.

    Šios ligos sukėlėjai žiemos periodą praleidžia augalų šaknų zonoje arba tarp augalinių atliekų. Todėl svarbu tinkamai rūpintis bijūnais, šalinti nunykusias jų dalis. Atsiradus pilkojo puvinio požymiams, augalai kas 10 dienų purškiami fungicidų tirpalu. Tas pats tinka ir profilaktikai.

    Pažeistas augalų dalis šalinti būtina, o jei tenka šalinti ir šakniastiebį, jis iškeliamas kartu su aplinkinėmis žemėmis. Atsiradusi duobutė užpildoma pelenais, kurie yra ir puiki dezinfekcijos priemonė, ir trąša. Jei matote, kad kero išsaugoti nepavyks, nedelsiant jį iškaskite ir sunaikinkite, kad užkratas nepersikeltų ant kitų augalų.

    Kai kurie augintojai rekomenduoja, prieš sodinant, bijūnų šaknis apvolioti specialioje apsauginėje molio masėje. Ji susideda iš:

    • džiovinto mėšlo;
    • mineralinių trąšų, kuriose daug fosforo;
    • pelenų;
    • kalio permanganato ar kitokio fungicido.

    Viską išmaišius ir gauta tyre apvoliojus sodinukų šaknis, reikia leisti joms apdžiūti ir tik tada sodinti į tam paruoštą vietą. Šitoks mišinys suteikia šaknims papildomą apsaugą nuo grybelinių susirgimų ir aprūpina jas maistinėmis medžiagomis.

     

    Skinti žiedai

    Skinant bijūnų žiedus kartu su ilgais žiedkočiais, iš kupsto pašalinama nemažai lapų. Nerekomenduojama išskinti daugiau nei trečdalį visų lapų, antraip keras gali net žūti. Žiedų skynimas trumpesniais kotais nepavojingas. Tuščiavidurius ir pusiau pilnavidurius žiedus skinkite tada, kai žiedo pumpuras įgauna veislei būdingą spalvą. Pilnaviduriai žiedai skinami pusiau prasiskleidę. Per anksti nuskinti žiedai gali nė neprasiskleisti. Nuskynus, iš karto merkite į vandenį. Jei norite, kad žiedas vazoje ilgiau išliktų gražus, pradžioje palaikykite vazą su bijūnu vėsioje patalpoje. Žiedus geriausia skinti anksti ryte.

    Skintais bijūnų žiedais įmanoma džiaugtis net ir apie mėnesį. Tik norint to pasiekti, žiedai skinami žiedpumpurių stadijoje ir iš pradžių palaikomi šaldytuve 3-5 laipsnių temperatūroje. Tai prailgina jų „galiojimo laiką“.

     

    Kaip dauginami bijūnai?

    Visi žoliniai bijūnai gali būti dauginami ir ūgliais, ir kero dalijimu, ir sėklomis. Dauginant ūgliais, gegužės pabaigoje jie atpjaunami iš stiebo vidurio bei susodinami į smėlį inspekte. Įsišaknija per porą mėnesių, tačiau inspekte paliekami per žiemą, o atėjus pavasariui sodinami į daigyną.

    Krūminiai bijūnai dauginami sėklomis, atžalomis, atlankomis arba skiepijant. Dažniausiai skiepijimas atliekamas į vaistinio bijūno šaknį. Ūgliai įskiepiams pjaunami rudenį, per žiemą laikomi šaltoje patalpoje smėlyje, o skiepijama kovo mėnesį. Dauginimas atžalomis vykdomas pavasarį, atskiriant toliau nuo pagrindinio kero išdygusias atžalas su šaknimis.

    Sėklomis bijūnus daugina pagrinde selekcininkai, kai nori išvesti naujas jų veisles. Sėjinukai bręsta lėtai, o žydi tik po 5-6 metų.

     

    Senų kerų dalinimas

    Jeigu norite pasodinti naujų bijūnų krūmų, atskyrus senųjų dalis, atkreipkite dėmesį į tai, kad skirtingos rūšys skirtingai leidžia savo pumpurus.

    • Vaistiniai bijūnai (Paeonia officinalis) užsiaugina miegančius pumpurus. Bet kuri tvirta jų šaknyno atšaka gali išauginti naujus ūglius.
    • Puikieji bijūnai (Paeonia lactiflora) ūglius išauginti gali tik iš aiškiai ant šaknų matomų pumpurų.

    Naujai sodinamas augalas privalo turėti jų bent tris, taip pat sveikai atrodančias šaknis.

    Jei norite padalinti senąjį kerą, jums nebūtina jo viso atkasti. Užteks vienoje pusėje atkirsti dalį jo aštriu kastuvu. Nesibaiminkite, jog šitaip sužalosite augalo šaknis. Atsiradusias žaizdas dezinfekuokite medžio anglies milteliais. Šitaip dauginti galima 4-5 metų amžiaus kerus.

    Norėdami padalinti ir persodinti visą kerą, nupjaukite jo antžeminę dalį iki 10-15 cm ilgio. Atkaskite kerą, kiek galite, o paskui atsargiai kastuvu ar šakėmis jį iškelkite iš vietos. Pasistenkite nepažeisti prie stiebų prisiglaudusių augimo pumpurų ir aplink juos besiformuojančių šaknelių. Leiskite kerui 2-4 valandas apdžiūti pavėsyje, o paskui padalinkite į kelias stambias dalis, turinčias ne daugiau kaip 5 augimo pumpurus. Šaknis patrumpinkite iki 10-15 cm.

    Persodinti galima ir neskaidytą kerą, tačiau tokiu atveju jis gali po 2-3 metų nustoti žydėti.

    Augalai būdingą aukštį pasiekia ir normaliai pradeda žydėti tik trečiaisiais – ketvirtaisiais metais. Kad greičiau sutvirtėtų kerai, pirmųjų metų (kartais ir antrųjų – priklauso nuo augimo) žiedpumpuriai nuskinami.

     

    Gydomosios savybės

    Šiais laikais bijūnai dažniausiai auginami dėl grožio, tačiau verta paminėti ir jų preparatų poveikį žmonių sveikatai. Liaudies medicina sibirinio bijūno pagalba rekomenduoja gydyti skrandžio opaligę ar net paralyžių bei nervines ligas. Tam vartojamos šaknys ir antžeminė augalo dalis žydėjimo metu. Jo šakniastiebis turi aštrų kvapą ir yra saldaus skonio. Sibirinis bijūnas turi nemažai rauginių, dervinių, eterinių medžiagų, organinių rūgščių, alkaloidų, mikroelementų.

    Klinikiniai tyrimai taip pat patvirtino, kad bijūno preparatai veikia raminamai, gerina miegą, apetitą, padeda skaudant galvai. Spiritinė tinktūra, vartojama tik gydytojui paskyrus, gali pagelbėti nervinėmis ligomis sergantiems žmonėms atgauti ramybę ir pusiausvyrą. Taip pat tinka gydant širdies ir kraujagyslių ligas.

    Bijūnų žiedus galima plikyti, ruošti iš jų arbatą. Anksčiau tokia arbata gydydavo išgąsčio sukeltus sveikatos sutrikimus, tokius, kaip šlapinimasis į lovą. Šaknų patiems savo nuožiūra vartoti nerekomenduojama – geriau pasitarti su gydytojais.

    Vaistinių savybių turi daugelis bijūnų rūšių. Kinų medicinoje ypač vertinamas baltažiedis. Jis pasitelkiamas gydant menstruacinius negalavimus, raumenų ir pilvo skausmus, kepenų pažeidimus, aukštą kraujo spaudimą.

    Panašų poveikį turi ir vaistinis bijūnas, iš kurio lapelių galima ruošti arbatą, arba įmaišyti jų į bet kokias kitas arbatžoles.

    Kam dar tinkami bijūnai?

    Iš bijūnų žiedlapių galima virti uogienę, sirupą. Jų ekstraktas naudojamas kai kurių odos priežiūros priemonių, kvepalų gamyboje.

PANAŠIOS PREKĖS