Šiais laikais vis labiau vertinamos natūraliai augintos daržovės bei kiti žemės ūkio produktai. Natūrali žemdirbystė tampa vis labiau aktuali, norint apsaugoti žmonių sveikatą bei gamtos gerovę. Taigi, vis labiau domimasi žaliosiomis trąšomis bei gamtai draugiškais, tačiau efektyviais įvairių kenkėjų naikinimo būdais.
Baltosios garstyčios – vienas populiaresnių žaliąjam tręšimui tinkamų augalų, dar vadinamų sideratais. Jos ne tik aprūpina dirvą maistinėmis medžiagomis, pagerina jos struktūrą, bet ir naikina nematodus, kurie derliui gali pridaryti nemažos žalos. Garstyčios - greitai augantis, aliejingas, vienmetis kryžmažiedžių šeimos žolinis augalas, galintis užaugti iki 120 cm. Baltosios garstyčios dar vadinamos geltonosiomis arba angliškomis. Šio augalo gimtieji kraštai – Viduržemio jūros pakrantės ir Azija.
Neįžiūrimas, bet daug bėdų pridarantis parazitas
Nematodai – iki 1 mm ilgio, mikroskopinės, permatomos, siūliškos ar verpstiškos kūno formos dirvoje gyvenančios kirmėlės. Jų pavadinimas kilo iš graikiško žodžio nema, kuris reiškia siūlą. Nustatyta, kad net apie 80 procentų dirvos organizmų gali sudaryti būtent nematodai. Tai nėra vien augalus puolantys parazitai, yra žinomos bakterijų, grybų, vabzdžių ir net žmogaus patogeninių nematodų rūšys.
Kalbant apie žemės ūkį, šie organizmai parazituoja tiek augalų šaknyse, tiek lapuose, tiek sėklose. Jie sudaro puikias sąlygas tarpti įvairioms bakterijoms ir net patys yra jų pernešėjai. Sąveikaudami su grybais, jie skatina augalų grybelinius susirgimus. Nematodai kenkia augalams tiek fiziologiškai, tiek mechaniškai. Išskirdami ekskrementus ir tam tikrus enzimus, gali sutrikdyti augalo medžiagų apykaitą ir kitus fiziologinius procesus. Dėl šių organizmų išskiriamų fermentų, augalų šaknys gali imti formuoti apvalias išaugas, vadinamas galais. Šitaip pažeistos šaknys tampa panašios į karoliukus, o augalai ima nykti, skursti. Blogiausia, kad užkrėstos daržovės ne tik prasčiau dera, bet atkeliauja ir ant mūsų stalo, o vėliau – į skrandį.
Augalas, puikiai kovojantis su šiais parazitais
Ne visus augalus gali pažeisti nematodai. Kai kurie augalai efektyviai sumažina jų kiekį dirvoje. Vienas jų – baltoji garstyčia. Tai tikrų tikriausias fitosanitaras. Po baltųjų garstyčių auginami augalai, ypač šakniavaisiniai, užaugina pastebimai gausesnį ir kokybiškesnį derlių.
Baltosios garstyčios užaugina gana daug žaliosios masės, kuri vėliau apariant įterpiama į dirvožemį. Šitaip dirva aprūpinama organinėmis medžiagomis, pagerėja jos mikrostruktūra, ženkliai sumažėja joje gyvenančių nematodų procentas.
„Patogios“ baltųjų garstyčių savybės
Šiuos augalus sėti galima nuo pavasario iki vėlyvo rudens, kadangi jų vegetacijos laikotarpis labai trumpas: sėklos sudygsta vos per 3-4 dienas. Jos taip pat nebijo šalnų, gali atlaikyti net 5 laipsnius žemiau nulio. Labai dažnai ši žalioji trąša sėjama po derliaus nuėmimo, norint pagerinti dirvos kokybę kitam sezonui, kuris prasidės pavasarį.
Dirvos „tręšimas“ baltosiomis garstyčiomis
Garstyčių šaknys pasiekia net metro gylį. Augdamos jos suformuoja dirvoje mažyčių kanalėlių tinklą, kurie lieka net ir šaknims nunykus. Tai išpurena dirvą ir labai pagerina oro ir drėgmės patekimą į gilesnius jos sluoksnius.
Baltosios garstyčios apariamos 20 cm gyliu tada, kai siekia maždaug 30 cm aukštį bei prieš pat žydėjimą arba vos pradėjusios žydėti. Tuo metu žaliosios jų masės yra daugiausia. Po aparimo žalioji garstyčių masė dirvoje greitai suskaidoma ir mineralizuojasi, susidariusį humusą itin lengvai pasisavina įvairios daržovės ir kiti augalai. Baltosiose garstyčiose randama daug eterinių aliejų, kurie labai puikiai dezinfekuoja dirvą, naikina grybelius, nematodus bei pasižymi baktericidinėmis savybėmis.
Nemažai daržininkų vėlyvą rudenį garstyčių net neaparia, o palieka. Peržiemoję jų stagarai pavasarinio dirvos ruošimo metu subyra savaime, o per žiemą jie apsaugo dirvožemį nuo mineralinių medžiagų išplovimo. Tai tikrai pasiteisinantis, laiką sutaupantis bei natūralus tręšimo ir dirvos dezinfekavimo būdas, užtikrinantis gausų ir kokybišką derlių.
Garstyčių auginimas
Šiems augalams reikia drėgmės ir pakankamai saulės, ypač sėklų dygimo laiku, tačiau jos nemėgsta rūgščios, užmirkusios dirvos. Garstyčios labai greitai auga, todėl nustelbia piktžoles, neleisdamos joms gyvuoti ir veistis. Nuo sudygimo iki žiedelių pasirodymo praeina vos 20-30 dienų.
Sėjamos nuo ankstyvo pavasario, iki vėlyvo rudens, nebijo šalčių. Sėklos beriamos ant tankios ir drėgnos dirvos bei padengiamos 1-2 cm puraus dirvožemio sluoksniu. Giliau arba sekliau dirvoje esančios sėklos sudygsta prastai, jų daigumas sumažėja dvigubai. Renkantis sėklų kiekį numatytam apsėti plotui, reikia įvertinti dirvožemio derlingumą, jo įdirbimą, piktžolėtumą. Mažiau sukultūrintose ir ne tokiose derlingose dirvose, sėklų norma bus didesnė.
Garstyčios – nereiklūs greitai augantys augalai, dažnai sėjamos į prastesnes dirvas, tačiau jei jos auginamos dėl sėklų derliaus, vis viena verta patręšti mineralinėmis trąšomis.